Naujienos

2014-10-09 08:10:41

Jaunieji specialistai džiaugiasi darbu Regioninėje Telšių ligoninėje

Rugsėjo pradžioje permainos pasiekė ir Regioninę Telšių ligoninę. Čia pradėjo dirbti keletas jaunųjų specialistų. Medikų gretas papildė pulmonologė Simona Simaitytė (30 metų) bei ortopedas-traumatologas Audrius Dervinis (32 metų).

Simona Damanskytė

Norai virto realybe
Rugsėjo 1-ąją darbus Vidaus ligų skyriuje, Konsultacinėje poliklinikoje ir budėjimus Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje pradėjo jauna specialistė telšiškė pulmonologė S.Simaitytė. Pulmonologas — tai specialistas, gydantis sergančius plaučių ir kvėpavimo takų ligomis, atliekantis kvėpavimo funkcijos tyrimus.
„Gimiau ir augau Telšiuose, čia baigiau mokyklą, tad esu tikrų tikriausia žemaitė. Vėliau įstojau mokytis į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Jį baigiau prieš penkerius metus. Tada metams sugrįžau į Telšius (tiek truko mano internatūros laikas). Praktiką atlikau Regioninėje Telšių ligoninėje, geriau pažinau jos kolektyvą.  Galbūt tai ir įtakojo norą grįžti į gimtinę bei čia dirbti“,— pasakojo  jauna specialistė.
Simona mano, jog kai geriau pažįsti kolektyvą, kuris jauną specialistą priima draugiškai, noriai padeda ir palaiko, tada savaime norisi sugrįžti atgal.
„Net nežinau, kaip atsirado meilė medicinai. Dar besimokant mokykloje reikėdavo rašyti rašinėlius apie tai, kas būsiu užaugusi. Visada rašydavau, jog norėčiau būti medike. Negaliu pasakyti, ar jau tada kilo sąmoningas noras tapti gydytoja, tačiau, kai įstojau, supratau, kad teisingu keliu ėjau nuo mažų dienų“,— tikino ji.
Iš viso medicinos mokslams atiduota per vienuolika metų: šeši prabėgo universitete, po jų — metai internatūros, kurią jaunoji specialistė atliko Regioninėje Telšių ligoninėje, vėliau dar ketverius metus studijavo pulmonologijos rezidentūroje.
Kodėl būtent pulmonologija? Ją Simona pasirinko nusprendusi, kad ši sritis jai labiausiai prie širdies.
„Baigus studijas kilo įvairiausių minčių, kur toliau pasukti ir ką pasirinkti. Domino terapinė, o ne chirurginė specialybė, tačiau nesinorėjo ir vien tik „sausos“ teorijos. Norėjosi, kad specialybė būtų su intervencija, o pulmonologija tam puikiai tiko“,— sakė medikė.
Simona sutinka, jog didesniuose miestuose tobulėjimo galimybių kiek daugiau. Per rezidentūros metus jai teko dirbti ir Santariškių klinikose, tačiau savaitgaliais grįždavo į gimtinę. Jaunai medikei labai svarbi darbo aplinka ir geras kolektyvas, todėl ji nė kiek nesuabejojo pasirinkimu sugrįžti į Telšius.
„Esu suaugusiųjų pulmonologė. Žemaičiai pacientai pakankamai užsispyrę ir jų pasakymai kartais nuskamba griežtai. Dar ir dabar tenka prisistatyti, mat pacientai suabejoja, ar ši jauna darbuotoja tikrai gydytoja“,— teigia S.Simaitytė. Tačiau kai kurie ligoniai ją jau pažįsta, nes net penkerius metus savaitgaliais ji dirbdavo ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje.

Nė vienos dienos vienodos
Dabar, pradėjus dirbti nuolatinį darbą, kiek pasikeitė jo specifika, tačiau greitai apsiprasti padėjo kolegos.
„Sunkiausia darbe — didelė atsakomybė, krūvis. Kartais susiduri ir su išankstiniu kai kurių ligonių nusistatymu dar nespėjus net paklausti, kas jam skauda. Visą laiką privalai būti pasiruošęs,  su šypsena sutikti ligonį, negali supykti, nors tokios emocijos žmogui  natūralios“,— kalbėjo gydytoja.
Ši profesija Simoną žavi tuo, kad, pasak jos, nėra vienodos dienos. „Kiekvieną dieną atėjus į darbą nežinai, kas šiandien lauks, mat ligoniai nuolat keičiasi. Ši specialybė — labai dinamiška. Iki šiol nesigailiu, kad esu medikė, tačiau, jei reikėtų dar kartą sugrįžti ir mokytis iš naujo, turbūt jau nebesiryžčiau, žinodama, koks ilgas, sunkus,  dėmesio ir energijos reikalaujantis procesas laukia priešaky“,— tikino ji.

Visur gerai, bet namuose geriausia
S.Simaitytė teigia, kad nėra sunku baigus studijas išvykti dirbti ir į užsienį. Jei turi medicininį išsilavinimą, domiesi šia sritimi, nuoširdžiai  dirbi, problemų nekils. „Tačiau užsienis — ne man. Išvykčiau tik tokiu atveju, jei  gyvenimas priverstų. Esu šeimos žmogus. Man svarbu, kad šalia būtų artimieji, draugai. Savo gyvenimo kažkur toliau nelabai įsivaizduoju“,—  sakė medikė.
Pulmonologė buvo sulaukusi pasiūlymų likti dirbti Vilniuje, bet dėl įvairiausių  aspektų, kurie jaunai medikei nelabai patiko, pasirinko Telšius.
„Dideliame mieste didelės galimybės, tačiau norisi ramesnio  gyvenimo ritmo. Grįžus į namus, vien sava, rami aplinka atperka viską“,—  įsitikinusi gydytoja.
Atėjus rudeniui, pulmonologė pacientams pataria vengti peršalti ir šilčiau apsirengti.
„Žmonės turi turėti kantrybės. Susirgti galime greitai, tačiau pasveikti dažniausiai reikia daug laiko. Bet kokia liga organizmui — didelis stresas. Norėčiau palinkėti visiems kantrybės išlaukti ir jei jaučiatės pavargę, silpni, turite pailsėti — organizmui to reikia“,— tvirtino daktarė.
Šiuo metu gripo atvejų dar nėra daug. Daugėja ligonių besiskundžiančių peršalimu, kosuliu. „Kosulys — bjaurus ir varginantis simptomas. Dar prieš  ligai prasidedant, reikia save prisižiūrėti. Gerti daug arbatų, šiltai apsirengti ir nepanikuoti, kad per dieną kitą kosulys nepraeina. Tačiau, jei tai užsitęsia, būtina kreiptis į gydytojus“,— patarė S.Simaitytė.

Iš Pakruojo — į Telšius
Traumatologas Audrius Dervinis į Telšius atvyko net iš Pakruojo. Jauno mediko žmona taip pat medikė — kardiologė. Gydytojas Regioninės Telšių ligoninės Traumatologijos skyriuje dirba nuo rugsėjo 8 dienos. A.Dervinis apie savo profesiją svajojo jau nuo  devintos klasės, jį žavėjo gamtos mokslai. Ir visai  jokios įtakos, pasak Audriaus, neturėjo tai, kad jo mama irgi medikė.
Regionine Telšių ligonine gydytojas pradėjo domėtis nuo 2008 metų. Čia jis atliko internatūrą. Po praktikos atvykti dirbti jį pakvietė ligoninės direktorė Alma Vitkienė. Jaunasis specialistas ilgai nedvejojo — pasirinko Žemaitijos sostinę. Kai po internatūros reikėjo apsispręsti  kur pasukti, Audrius rinkosi tarp chirurgijos ir traumatologijos. Po penkerių  metų medicinos studijų ir vienerių — praktikos, vaikinas nusprendė pasirinkti  ortopedijos-traumatologijos rezidentūrą. 
„Anksčiau mokiausi Vilniaus universitete, studijavau mediciną, o vėliau pasirinkau ortopedijos-traumatologijos rezidentūros kryptį“,—  sakė medikas. A.Derviniui teko dirbti ir respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Tačiau sostinėje pasilikti jis nepanoro. „Man šis miestas per didelis, visur spūstys ir kamščiai. O tuo tarpu Telšiai — nors ir maži, bet savi. Miestas gražus, visur sutvarkyta. Mano manymu, norint tobulėti, tai padaryti galima visur, net ir mažesnių miestų ligoninėse“,— sakė medikas.

Iš pradžių iškildavo keblumų dėl tarmės
Nors dabar Audrius sako žemaitiškai suprantąs, anksčiau būdavo visko. Kai atėjęs pacientas sakydavo „širdį pykina“, jaunas daktaras nesuprasdavęs, ką ligonis tuo nori pasakyti, prašydavo seselių, kad paaiškintų. Tačiau vėliau perprato žemaičių  tarmę, juk ne užsienio kalba.
„Pradžią, kai prieš šešerius metus atvykau į Telšius, atsimenu gerai. Viskas atrodė nauja, neįprasta. Tada mane, naujoką, visi priėmė šiltai ir maloniai. Kolektyvas buvo linksmas, draugiškas ir man čia patiko. Ligoniais irgi nesiskundžiu — visi šaunūs, tik kiek užsispyrę, neigiamo nusiteikimo, jog atvyko jaunas gydytojas, taip pat  nepastebėjau“,— pasakojo A.Dervinis. Medikas savo darbą stengiasi atlikti kaip galima geriau, tačiau nutinka, kad ligoniai grįžę namo nesisaugo, tada jau ir medikai nebegali padėti.
„Traumatologija žavinga viskuo, patinka darbo specifika. Medicina pradėjęs  domėtis nuo jaunystės, nesigailiu iki šiol. Niekada nekilo dvejonių, ar ten įstojau, ar tą specialybę pasirinkau. Žinoma, dažnai nutinka taip, kad pabūgę  sunkaus mokslo ir specifinio darbo, daug kas atkrenta“,— kalbėjo medikas. 
Vykti į užsienį A.Derviniui noro nebuvo, nėra ir nebus. Jis sako, jei nori,  gali surasti pakankamai darbo ir veiklos Lietuvoje.  „Žinau nemažai tokių, kurie išvyko į užsienį, bet man gerai ir čia,  kur mano šeima, o Telšiai — gražūs, jaukūs. Čia smagu gyventi ir dirbti“,—  sakė medikas.