Naujienos

2013-10-09 11:10:47

Ilgiausiai Regioninėje Telšių ligoninėje dirbančios vyr. slaugytojos

Dirbti Regioninėje Telšių ligoninėje – gera. Kai kurios vyr. slaugytojos šioje įstaigoje pluša net po keliasdešimt metų. Ir niekada nesusiviliojo kitais darbo pasiūlymais – liko ištikimos savo darbovietei. Moterys ligoninėje jaučiasi vertinamos ir gerbiamos, o tai joms – svarbiausia. „Telšių ŽINIOS“ kalbina ilgiausiai dirbančias vyr. slaugytojas – specialistes, kurių rankų ir širdies šiluma šildo ne tik pacientus, bet ir kolegas.

Skaistė SADONYTĖ

 

Birutė KIBURIENĖ, Chirurgijos skyriaus vyr. slaugytoja.

Šiemet minėjo du garbius jubiliejus: vasario 4 d. sukako 60 metų, rugpjūčio 1-ąją – 40 darbo metų ligoninėje sukaktis. Kilusi iš Mažeikių. 1973 m., baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, gavo paskyrimą dirbti Telšių ligoninės Chirurgijos skyriuje. 1975 m. lapkritį buvo paskirta į vyr. slaugytojos pareigas. Mano, jog slauga, palyginti su jos darbo pradžia ir dabartine situacija, pasikeitė neatpažįstamai.

„Neseniai pradėjusioms dirbti slaugytojoms nesuvokiama, kaip mes dirbome anksčiau: pasakojame, kokie tuomet buvo švirkštai, adatos, jog neturėjome atskirų kabinetų. Dabar jaunos slaugytojos dejuoja, kai reikia sulašinti pacientui kraują. O mes jį lašindavome ne su vienkartinėmis sistemomis, o su guminėmis žarnelėmis, piltuviukais. Per 40 darbo metų viskas pasikeitė į gera. Dabar dirbti – patogu, patalpos gražios, suremontuotos, moderni įranga.

Chirurgijos skyriaus pacientams slauga labai reikalinga. Paruošiame ligonius operacijoms, slaugome ir po jų. Pas mus, kaip ir kituose skyriuose, privalo būti ypač sterilu.

Darbo metais labiausiai įsiminė tai, jog mes, vyresniojo amžiaus moterys, turėjome išmokti dirbti kompiuteriu. Galvojome, kad jau pasaulio pabaiga atėjo, nes ir grafikus, ir žiniaraščius, vaistų nurašymus turėjome sudaryti kompiuteryje. Tai atrodė kaip didžiausia tragedija. Bet įpratome ir atrodo, kad taip turi būti. Nuo šių metų lapkričio net ligonių apskaita turės būti kompiuterizuota, iki šiol ją pildydavome lapuose. Įsimena ir agresyvūs pacientai, nors pastaruoju metu tokių mažėja. Pamenu, naktį žmogus pamišo, išdaužė langus ir norėjo per juos išlipti.

Chirurgijos skyriaus slaugytojos – įvairaus amžiaus. Yra tokių, kurios dirba 20–30 metų, o neseniai į kolektyvą įsiliejo jaunesniojo amžiaus slaugytojos. Vyresnės moterys išėjo į pensiją ar nebedirba dėl sveikatos būklės. Pastebiu, jog jaunimo pažiūros kitokios nei mūsų, vyresniųjų, kitoks ir išsilavinimas. Bet jaunimas iš mūsų semiasi patirties.

Chirurgijos skyriuje dirba 15 slaugytojų“, – pasakojo Birutė.

 

Janina ZMAILIENĖ, Reanimacijos skyriaus vyr. slaugytoja.

Gimusi Lieplaukėje. Amžius – 57 metai. Slaugytojos darbo patirtis – 39 metai. 25 metus dirbo operacinėje. Paskatinta dalyvavo konkurse Reanimacijos skyriaus vyr. slaugytojos pareigoms užimti. Konkursą laimėjo, šias pareigas eina 15 metų. Niekada neužklupo mintis, kad pasirinko ne sau skirtą specialybę. Sesuo – taip pat slaugytoja, dirba Regioninės Telšių ligoninės Traumatologijos skyriuje.

„Slaugytojų darbas Reanimacijos skyriuje nelengvas emociškai: matome daug mirčių, sunkių pacientų. Dirbame naktimis, todėl svarbu suformuoti tinkamą komandą. Viena slaugytoja orientuojasi greičiau, kita – lėčiau, tad į tai atsižvelgiama sudarant grafikus.

Reanimacijos skyrius – renovuotas. Geros sąlygos tiek medicinos personalui, tiek – pacientams. Turime naujos aparatūros.

Darbe būna įvairių įsimintinų įvykių. Pavyzdžiui, atvežė staigaus insulto ištiktą skyriaus vedėjo mamą. Ji buvo išgelbėta, neištiko paralyžius, išrašyta namo. Įsimintina, kai žmonių sveikatos būklė – sudėtinga, kai jie miršta, kai nelaiminguose atsitikimuose nukenčia vaikai. Ypač išgyvename dėl jaunesniojo amžiaus pacientų.

Reanimacijos skyriuje dirba 11 slaugytojų, 5 padėjėjos. Dieną ir naktį budi dvi slaugytojos ir dvi jų padėjėjos“, – kalbėjo Janina.

 

Danutė JARIENĖ-JARUŠEVIČIENĖ, Traumatologijos skyriaus vyr. slaugytoja.

Amžius – 57 metai. Slaugytojos darbo patirtis – 39 metai. Dirbti pradėjo Traumatologijos skyriuje 1973-iaisiais, baigusi Šiaulių medicinos mokyklą. Praėjusiais metais įgijo bakalauro laipsnį Klaipėdos universitete. Mano, jog norint tinkamai vadovauti kolektyvui, svarbu išmanyti vadybos mokslą. Sausį sukaks 22 metai, kai eina vyr. slaugytojos pareigas.

„Drįsčiau pasakyti, kad šiam darbui turiu pašaukimą. Atsimenu savo vaikystės piešinius. Nors niekada nebuvau mačiusi operacinių, mano vaizduotėje buvo lempa su dideliais bumbulais. Vaikystėje turėjau vienintelę svajonę – būti medicinos darbuotoja. Esu labai laiminga dirbdama šį darbą.

Gyvenime pasiekiau viską, ko norėjau. Baigiau studijas Klaipėdos universitete. Pastūmėjo mūsų administratorė. Sprendimas buvo greitas, bet jis pasiteisino. Manau, kad amžius nėra kliūtis domėtis savo profesija ir kaupti žinias. Turėdamas tikslą, žmogus atranda noro ir stiprybės jo siekti. Mokytis nebuvo lengva. Slauga – ne tik praktinis darbas, būtina turėti ir didelį teorinių žinių bagažą. Dirbant slaugytoja, reikia labai daug domėtis. Medicina tobulėja, tad žinių prireikia vis daugiau. Anksčiau dirbdavome su stikliniais švirkštais, o dabar reikia perprasti modernią aparatūrą, išmokti ja dirbti. Visų skyrių slaugytojos turi būti geros psichologės, bet mano skyriuje – ypač. Būna avarijų, kai visa šeima žūva, o tas, kuris vairavo, lieka gyvas. Toks žmogus nebenori nieko, net gyventi. Tokį pacientą reikia saugoti, būti su juo, kalbėtis. Kolektyve būtinas komandinis darbas – slaugytojos viena kitai turi perduoti, kad tą žmogų būtina prižiūrėti.

Svarbu bendrauti su paciento namiškiais. Tačiau dažnai jie atveža ligonį ir pamiršta. Mes, slaugytojos, turime priimti ir pacientų senatvę, ir alkoholizmą, narkomaniją, kaprizus. Visus, kurie pakliūva į mūsų skyrių, gerbiame, prižiūrime ir mylime.

Džiaugiuosi savo kolektyvu. Pasiekiame vis geresnių rezultatų pildydamos dokumentus, slaugos istorijas. Slaugytojos dieną ir naktį sunkiai dirba. Daug pacientų operuojama po eismo įvykių, įvairūs lūžiai, daromos klubo, kelio sąnarių implantacijos, kitos sudėtingos operacijos. Ilgai gulintiems pacientams reikalinga ypatinga slauga ir dėmesys, kad neatsirastų pragulų, kvėpavimo funkcijos nepakankamumas.

Skyriuje dirba 13 slaugytojų“, – mintimis dalijosi Danutė.

 

Bronė KELPŠIENĖ, Konsultacinės poliklinikos vyr. slaugytoja.

Amžius – 51 metai. Slaugytoja dirba 31 metus, iš jų 15 – konsultacinėje poliklinikoje. Prieš metus baigė slaugos bakalauro studijas Klaipėdos universitete. Be galo myli savo darbą ir į jį eina kaip į šventę.

„Mūsų skyrius yra visos ligoninės veidrodis. Mūsų darbas prasideda nuo registratūros. Turime labai daug kabinetų: med. registratūros, suaugusiųjų pulmonologinį, vaikų pulmonologinį, logopedės, infektologijos, odos ligų, endokrinologijos, kardiologijos, funkcinės diagnostikos, endoskopijos, chirurgijos ir diabetinės pėdos, du neurologijos, du echoskopijų, du traumatologijos kabinetus.

Daug gydytojų. Jų amžius – įvairus. Daugiausia – vyresniojo amžiaus, labai nuoširdūs, geri gydytojai. Kolektyvas išties geras, yra ir atvykstančių jaunesnių medikų. Didelis ir slaugytojų kolektyvas, visų didelė darbo patirtis. Daug slaugytojų yra pakėlusios kvalifikaciją, įgijusios universitetinį išsilavinimą, dirba ir administracijoje.

Pernai baigiau universitetą. Birutė mus globojo ir sakė, kad studijuoti reikia, o Danutė man – tarsi savotiškas spyris, mokytis važiavome kartu. Esu patenkinta studijomis, nes įgijau darbe praverčiančių žinių.

Skyriuje dirba 26 slaugytojos“, – pasakojo Bronė.

 

Laima BEDAUGIENĖ, Operacinės skyriaus vyr. slaugytoja.

Amžius – 43 metai. Slaugytojos darbo patirtis – 23 metai, 15 iš jų dirba operacinėje. Vyr. slaugytojos pareigas eina 7 metus. Baigė Šiaulių medicinos mokyklą, metus dirbo Šiauliuose, ištekėjusi už telšiškio, 1991 m. pradėjo dirbti Telšių ligoninėje, Naujagimių skyriuje.

„Aptarnaujame tris skyrius: Akušerijos-ginekologijos, Traumatologijos ir Chirurgijos. Turime keturias operacines bloke ir ambulatorinę prie Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus. Skyriaus darbas – komandinis.

Mūsų skyrius – uždaras, slaugytojas mažai kas mato. Į operacinę visi atvažiuoja iš baimės didelėmis akimis. Stengiamės nuraminti, kartais – ir prajuokinti.

Laikas darbe prabėga labai greitai. Veiklos labai daug, laiko net pritrūksta. Kartais nežinome, ką tą dieną veiksime, nes būna nenumatytų atvejų.

Įsimintiniausias įvykis – paprastai žmogus atvažiuoja išsigandęs ir nieko nemato, o kartą, gulėdamas nerenovuotose operacinės patalpose, pacientas paklausė, ar tinkas nenukris jam ant žaizdos. Būdavo, jog pro kiaurą stogą sunkiasi lietus. Buvo baisu. 2005-aisiais skyrius buvo renovuotas. Dabar atvažiuoja užsieniečiai ir sako, kad pas juos tokios pačios medžiagos, parketai kaip ir čia, tik jų durys – automatinės. Operacinėje diegiamos naujausios technologijos, moderni aparatūra, teikiamų paslaugų kokybė – labai gera.

Skyriuje dirba 16 slaugytojų (7 anestezijos ir 9 operacinės slaugytojos), 9 pagalbinės slaugytojos“, – kalbėjo Laima.

 

Regioninės Telšių ligoninės direktorės pavaduotoja slaugai Birutė ZAVADSKIENĖ

Kilusi iš Luokės. Ligoninėje pradėjo dirbti 1977-aisiais, baigusi medicinos mokyklą. Dešimt metų dirbo operacinėje. Puikiai pasirodydavo Telšiuose ir Klaipėdoje vykdavusiuose medicinos seserų konkursuose. Vadovauti slaugytojoms pasiūlė gydytojas Janulionis ir kiti medikai. Sulaukusi pasiūlymo, apsiverkė, nes nenorėjo palikti operacinės – puikiai sekdavosi daryti narkozes: vaikai neverkdavo, o suaugusieji nedejuodavo. Gydytojas liepė nusišluostyti ašaras ir pažadėjo grįžti prie pokalbio temos, kai jos nudžius. Priėmusi pasiūlymą, slaugytojoms vadovauja 26 metus.

„Regioninėje Telšių ligoninėje – 223 slaugytojos. Kolektyvas didelis, tad darbas dažniausiai organizuojamas per vyresniąsias slaugytojas.

Labai patinka psichologija: lankau kursus, skaitau literatūrą. Juk, neturėdamas psichologinių žinių, negali vadovauti kolektyvui ar padėti sergančiajam. Negali vadovauti, jeigu nežinai žmogaus charakterio, nemoki išklausyti. Jei neleisi žmogui kalbėti, problemos neišspręsi: tai, ką atsinešė, jis išsineš. Mūsų visų bėda – nelabai sugebame išklausyti kitus. Jei sugebėtume labiau – ir ligoniai būtų labiau patenkinti. Tačiau kartais išklausyti trūksta laiko, nes žmogus nori labai daug pasakyti, istoriją pradėti nuo akmens amžiaus.

Jei yra problema, pati einu į skyrių ar slaugytojos ateina pas mane. Aš – žmogus, kuris su visais kalbasi draugiškai ir nuoširdžiai.

Per ilgus darbo metus su slaugytojomis tapome artimiausiais žmonėmis, it šeima. Visos slaugytojos – kaip draugės, seserys. Tarp mūsų – šilti santykiai, nematau nė vienos blogos. Žinoma, kolektyve būna klaidų, bet jas išsitaisome be pykčio ar keršto. To nesu pajautusi iš kitų ir pati niekam nejaučiu.

Po atostogų norisi grįžti į darbą, iš jo – į namus. Esu patenkinta savo gyvenimu. Patenkinta tuo, kad niekada nesutikau blogų žmonių. Man atrodo, kad visi geri. Man sekasi. Gyvenimas – trumpas, o jei dar pradėtume su kuo nors nesutarti... Blogai, jei nesutari ir pats su savimi.

Regioninė Telšių ligoninė – vienintelė mano darbo vieta. Ir norėčiau, kad būtų paskutinė“, – kalbėjo Birutė.

 

 

 „Liga, negalia, senatvė keičia gyvenimą ir verčia susimąstyti, kaip stipriai mes priklausome nuo esančiųjų šalia. Ir ne tik nuo artimųjų, šeimos narių, bet ir gydytojų, slaugytojų kompetencijos ir gerumo.

Ar kada susimąstome, koks slaugytojų darbas? Kiek fizinių ir dvasinių jėgų reikia slaugančioms pacientus po insultų, infarktų, avarijų, nudegimų ar kitokių sunkių ligų ar traumų? Sėkmę lemia ne vien operatyvūs ir teisingi gydytojų sprendimai ir veiksmai, bet ir sunkus, nuoširdus slaugytojų darbas. Būtent jos atlieka tuos, tarsi „nereikšmingus ir nematomus“, veiksmus, dėl kurių net ir į sunkiausią situaciją patekęs žmogus turi galimybę neprarasti orumo. Slaugytojos guodžia ir maitina, perriša žaizdas, leidžia vaistus, įveda kateterius, varto skausmo kamuojamus ir nebevaldančius organizmo funkcijų ligonius. Slaugytojos geba padalinti dėmesį iškart keliems, prireikusiems pagalbos. Šios medikės yra arčiausiai žmogaus, nuo jų profesionalumo ir gerumo didžiąja dalimi priklauso gydymo sėkmė ir kokybė.

Visoms slaugytojoms, rūpesčiu, išmintimi ir paguoda padedančioms pasveikti ir palengvinti sunkią ligos ar negalios naštą, – mano ir visų pasveikusių rajono gyventojų pagarba ir nuoširdi padėka.“ (Birutė Zavadskienė)